liaunus

liaunùs, -ì adj. (4, 3) Pc žr. liaunas: 1. Jaunas medelis liaunùs, gali kaip nori lenkti Sb. Liauni vytelė nelūžta Sml. Liauni šakė – linksta virbalai, nešk į kalvę tokią Varn. Tas pagalys lazdai per liaunus RdN. Jauno žmogaus liaunūs kaulai Brž. Kol liauni, kol jauni, tai jiems darbas eina glėbiais Sml. Tokios liaunios (minkštos, švelnios) drobės ir marškiniai dėvėt gera Rd. | prk.: Ot liaunus jo liežuvėlis – metus be partrūkio gali tarškėti Kltn. ║ vikrus, miklus: Liaunus vaikas ir ne tinginys Pšl.

liauniai adv.: Vyras dar liauniai vaikšto rš. Per naktį pailsėję sąnariai liauniai smaigė kastuvus į žemę J.Balt.

2. Da liaunùs esi ant darbų stot Č. 3. Liaunūs, mėlyni linai bėga, vilnija nuo kalno E.Miež. Ot kur liaunus medis, plonas, o kitus viršija Žg. Žolė liaunì Rs. Vaikas gali būti liaunùs Rs. Liaunùs veršis, ką tik nuo karvės Rs. 4. Patempk ryšį, kad nebūt liaunus Pn.

liaũniai adv.: Patempk virvę, kad nebūtų liaũniai surišta Pn.

5. Jų sūnus buvo visai liaunus, užtai gerai mokėsi Jž.